Kryžiuočiai nuolat puldinėjo Lietuvą. Grobė turtus ir žudė gyventojus. XIV amžiaus pabaigoje Lietuva buvo vienintelė pagoniška šalis Europoje. Po didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties jo sūnus Jogaila nenorėjo dalytis valdžia su dėde Kęstučiu ir jo sūnumi Vytautu. Tarp jų prasidėjo kova dėl valdžios. Ši kova trukdė lietuviams kovoti su kryžiuočiais. Reikėjo išsaugoti valstybę, todėl jie pradėjo galvoti apie krikštą. Tuo metu Lenkijos valstybės karaliaus sostą paveldėjo jaunutė Jadvyga. Lenkijos didikai ją vesti pasiūlė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Jogailai. 1385 metais įvyko vedybų derybos, vadinamos Krėvos sutartimi. Pagal pasirašytą sutartį Jogaila prižadėjo pakrikštyti Lietuvą ir prijungti ją prie Lenkijos. Tapęs Lenkijos karaliumi, jis pažadą ištesėjo. 1387 metais Jogaila su lenkų kunigais atvyko į Vilnių krikštyti lietuvių. Sukviesti bajorai su šeimomis krikštijosi kiekvienas atskirai. Paprasti žmonės buvo krikštijami būriais. Įbridus į vandenį, kunigas peržegnodavo ir sukalbėdavo maldą. Pavyzdžiui, visa vyrų grupė gaudavo Jono, Jokūbo ir kitus vardus. O visa moterų grupė gaudavo Onos, Kotrynos ir kitus krikščioniškus vardus. Lietuvos krikšto proga buvo įkurta Vilniaus vyskupija. Šventaragio slėnyje, Perkūno šventyklos vietoje, pastatyta Katedra. Lietuvos kilmingieji gavo daug teisių ir buvo pavadinti bajorais. Po Lietuvos krikšto kryžiuočiai negalėjo puldinėti Lietuvos, nes Lietuvoje pradėjo plisti krikščioniška Vakarų Europos kultūra, raštas, mokyklos. Po Lietuvos apkrikštijimo žmonėms uždrausta garbinti pagonių dievus.