Senovėje žmonės gyvenvietes kūrė prie ežerų, upių ir tose vietose, kur susikirto svarbūs prekybos keliai. Lietuvoje tokia vieta buvo Šventaragio slėnis Vilnios ir Neries upių santakoje. Čia, prie brastos per Nerį, susikirto svarbūs prekybos keliai: 1) iš Rygos į Kijevą; 2) iš Pskovo į Varšuvą; 3) iš Maskvos į Marienburgą. Svarbiausia kiekvieno miesto dalis buvo pilis. Vilniuje buvo dvi pilys. Ant stataus pilies kalno – Aukštutinė pilis. Čia gyveno valdovas, jo tarnai ir kariai. Kalno papėdėje – Žemutinė pilis. Aplink stiprias pilis buvo pastatytos gynybinės sienos su bokštais, tekėjo sraunūs vandenys. Šie įtvirtinimai saugojo miestą nuo priešų. Palei siauras miesto gatveles buvo statomi mediniai ir mūriniai pirklių, amatininkų, dvasininkų namai. Žmonės Vilniaus mieste gyveno kvartalais pagal amatą ir tautybę. Stiklių gatvėje gyveno stikliai, Odminių – odos apdirbėjai, Vokiečių gatvėje – vokiečiai, Lenkų gatvėje – lenkai, o Rusų gatvėje – rusai. Kiekviena tauta meldėsi savaip. Vokiečiai ir lenkai turėjo bažnyčias, rusai – cerkves, o lietuviai buvo pagonys, per savo šventes ėjo į Perkūno šventyklą. Pagonių dvasininkai buvo kriviai. To meto Lietuvos valdovai vienodai gerbė visų tikėjimų ir tautybių žmones, jeigu jie sąžiningai dirbo Lietuvos naudai.