Kunigaikštis Gediminas savo valstybę padalijo savo sūnums. Vyresniesiems sūnums Mantvydui, Narimantui, Liubartui, Karijotui, Algirdui, Kęstučiui davė žemių, o Jaunučiui paliko sostinę Vilnių ir perdavė visos valstybės valdžią. Algirdas ir Kęstutis supyko, kad vyresni broliai gavo tik žemės, o jauniausiasis, Jaunutis, visą valdžią. Jie nušalino jauniausiąjį brolį nuo sosto. Jaunutis iškeliavo į tolimą Rusios miestą. Abu broliai, Algirdas ir Kęstutis, susitarė, kad didžiuoju kunigaikščiu bus Algirdas, o Kęstutis jam padės valdyti šalį. Algirdas valdė iš Vilniaus ir daugiau rūpinosi rytine valstybės dalimi, o Kęstutis valdė iš Trakų ir rūpinosi vakarine Lietuvos dalimi. Ordinas stipriausiai Lietuvą puolė per Algirdo ir Kęstučio valdymo laikotarpį. Kryžiuočių kariuomenė atžygiuodavo iki Vilniaus apylinkių. Prisiplėšdavo turto ir grįždavo atgal. Priešai sugriovė stiprią Lietuvos pilį – Kauną. Daugiausia kovoti su kryžiuočiais reikėjo Kęstučiui. Jis buvo patekęs į kryžiuočių nelaisvę, vėliau pabėgo. Lietuviai ir žemaičiai taip pat daug kartų puolė kryžiuočių žemes, tačiau jų žygiai kryžiuočiams padarydavo mažiau žalos. Kunigaikščiai Kęstutis ir Algirdas buvo ne tik drąsūs kariai, bet ir geri diplomatai. Brolių valdymo metais Lietuva dar labiau sustiprėjo, kartu jie stiprino ir plėtė Lietuvą, kariavo dėl žemių su kaimynais.