XIII amžiuje Lietuva kovojo su trimis priešais: kalavijuočiais, kryžiuočiais ir totoriais. Į šiaurę nuo Lietuvos vyskupas Albertas pastatė Rygos pilį. 1202 metais pilyje apsigyveno vienuoliai – riteriai. Jie vadinami kalavijuočiais, nes nešiojo baltus apsiaustus su išsiuvinėtu raudonu kalaviju. Vakaruose į dabartinės Lenkijos teritoriją 1230 metais atėjo naujas vokiečių ordinas. Šio ordino riteriai nešiojo baltus apsiaustus su juodu kryžiumi. Todėl juos pavadino kryžiuočiais. Kalavijuočiai ir kryžiuočiai norėjo užimti baltų žemes. Jie greitai nukariavo kuršių, žiemgalių, sėlių, latgalių ir prūsų gentis. Šios gentys nebuvo sukūrusios valstybių, todėl negalėjo stipriai gintis nuo kalavijuočių ir kryžiuočių puolimų. Lietuviai stipriai gynėsi. Labai svarbūs buvo du mūšiai – Saulės ir Durbės. Lietuviai abu šiuos mūšius laimėjo prieš kalavijuočių ir kryžiuočių kariuomenę. Kai Lietuvą puolė kalavijuočiai ir kryžiuočiai, tuo pat metu iš Azijos prie Lietuvos priartėjo totorių kariuomenė. Totoriai atiminėjo iš žmonių turtą, degino kaimus ir miestus, žudė žmones. XIII amžiaus pabaigoje kryžiuočiai priartėjo prie Nemuno. Mūsų šaliai iškilo didelis pavojus – sunaikinimas. Todėl žemių kunigaikščiai susivienijo ir pradėjo kartu kovoti su pavojingais kaimynais.