Pirmą kartą istorijos šaltiniuose Lietuvos vardas paminėtas 1009 metais. Tada Lietuva dar nebuvo valstybė, o tik didžiausia lietuvių genties žemė. Tokių žemių kiekvienos genties teritorijoje buvo daug. Kiekviena žemė turėjo stiprų vadą kunigaikštį. Daug kartų lietuviai puldinėjo kitus lietuvių genties žemių kunigaikščius, į svetimus kraštus rengė karo žygius, rinko duoklę. Svarbiausias tikslas buvo apginti ir įtvirtinti savo žemių sienas. Buvo aišku, kad atskirai žemės ilgai gintis nuo priešų negalės – jos turi susivienyti į valstybę. Suvienytos Lietuvos valstybės vadovu tapo kunigaikštis Mindaugas. Mindaugas buvo energingas, sumanus karo vadas. Jo surinkta didelė kariuomenė ruošė sėkmingus žygius į kalavijuočių ir rusų žemes. Mindaugui buvo sunku įsitvirtinti valdžioje. Daugelis kitų kunigaikščių taip pat norėjo tapti Lietuvos valdovais. Jiems padėjo Mindaugo priešai. Kalavijuočiai surengė kelis sėkmingus žygius prieš Lietuvą. Buvo priartėję prie svarbiausios Mindaugo pilies – Vorutos. Mindaugas suprato, kad priešai gali jį įveikti, tad 1251 metais priėmė krikštą. Tada Lietuvą Romos popiežius pripažino krikščioniška šalimi ir numatė jos valdovo vainikavimą karaliumi. 1253 metų liepos 6 dieną Mindaugas vainikuotas pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos karaliumi. Lietuva tapo Europos valdovų pripažinta karalyste. Ši diena laikoma Lietuvos valstybės sukūrimo diena – Valstybės diena.