Prieš daug tūkstančių metų visą dabartinę Lietuvos teritoriją dengė storas ledas. Buvo labai šalta, nebuvo nei augalų, nei gyvūnų, nei žmonių. Pamažu oras pradėjo šilti, ledas – tirpti. Pradėjo augti žolė, maži miškeliai. Vasarą į naujas ganyklas atėjo šiaurinių elnių bandos. Prieš 12 tūkstančių metų paskui šiaurinius elnius į Lietuvos teritoriją atėjo mūsų protėviai. Svarbiausias jų maistas buvo šiaurinių elnių mėsa. Drabužius žmonės siuvo iš elnių kailio. Šiaurinių elnių medžiotojai buvo klajokliai, trumpai gyveno vienoje vietoje, ėjo paskui elnius. Žmonės gyveno šeimomis, kelios šeimos sudarė giminę. Giminės vyrai statė laikinas palapines, medžiojo, žvejojo. Turėjo medžioklės įrankius: ietis, strėles, lankus. Medžioklės įrankius darė iš akmens – titnago, kaulo, rago. Moterys ir vaikai rinko uogas, riešutus, vaisius, laukinių javų grūdus. Vėliau oras dar labiau šilo, keitėsi gamta. Vietoj krūmų pradėjo augti dideli miškai. Šiauriniai elniai išnyko. Atsirado daug įvairių žvėrių, paukščių. Upėse ir ežeruose buvo daug žuvų. Žmonės gyveno vienoje vietoje – sėsliai, statė namus iš rąstų. Išmoko dirbti žemę, auginti naminius gyvulius, lipdyti iš molio puodus, verpti, austi audinius. Svarbiausias žmonių maistas buvo naminių gyvulių mėsa, duona, košė. Seniausias žmonių gyvenimo laikotarpis vadinamas akmens amžiumi, nes svarbiausi įrankiai buvo gaminami iš akmens – titnago.