Reliatyvumo teorija – tai teorija, kurią 1905 m. paskelbė vokiečių-amerikiečių fizikas Albertas Einšteinas. Reliatyvumo teoriją sudaro dvi teorijos, susiejančios erdvę ir laiką, masę ir energiją kūnams judant šviesos greičiui artimais greičiais. Specialiojoje reliatyvumo teorijoje teigiama, kad šviesos greitis yra didžiausias įmanomas greitis gamtoje. Jis lygus trims šimtams tūkstančių kilometrų per sekundę (300000 km/s). Judant greičiu, artimu šviesos greičiui, kūno masė didėja, kūno ilgis trumpėja, o visi procesai (biologiniai, cheminiai, fiziniai) kūne lėtėja nejudančios atskaitos sistemos atžvilgiu. Remdamiesi šia teorija, galime daryti išvadą, kad kūnams judant greičiais, artimais šviesos greičiui, masę (žymima m) ir energiją (žymima E) sieja tokia lygtis: energija yra lygi kūno masės ir šviesos greičio kvadrato sandaugai (E = mc²). Bendrojoje reliatyvumo teorijoje, paskelbtoje maždaug 1916 metais,  A. Einšteinas skelbia, kad kūnai, judantys su pagreičiu, iškreipia juos supančią erdvę bei laiką, ir tai pasireiškia kaip visuotinė kūnų trauka. Pavyzdžiui, žvaigždės spindulys, prasiskverbdamas pro Saulę, nukrypsta nuo savo kelio ir pakeičia bangos ilgį. Vėlesni bandymai įrodė, kad abi A. Einšteino teorijos yra teisingos.