Klasikinis sąlygojimas – tai mokymosi būdas, kai gyvūnai ir žmonės mokosi per ryšį tarp stimulų ir įvykių, sekančių po tų stimulų. Pvz., kai suskamba varpelis (stimulas) ir šuniui paduodamas maistas, jam pradeda skirtis seilės. Daug kartų pakartojus šiuos veiksmus, vėliau seilės ima skirtis, vos suskambėjus varpeliui, nors maisto dar nėra. Taip išmokstama, kad varpelio garsas reiškia kažką gero, skanaus. Žmonėms taip pat būdingas klasikinis sąlygojimas, pvz., jeigu kiekvieną pirmadienį žmogui būna sunkus, jaudinantis susitikimas darbe, tai kiekvieną pirmadienio rytą jis jaučia nerimą, jaudinasi. Nukėlus susitikimą pirmadienio rytą jis vis tiek jaučia nerimą, nes taip yra išmokęs, pripratęs, nors ir žino, kad susitikimo nebus ir nėra ko jaudintis.