Tiesioginė tyčia – tai veika, kai ją darydamas, asmuo suvokė pavojingą baudžiamosios veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padarinių, ir jų norėjo.