Velniai baltais chalatais, arba psicho išpažintis
Čia ir vėl aš, ljo. Jau pasakojau apie draugus, namus, darbą, bet šiandien pabūsiu kitoks. Pabūsiu atviras, daugiau papasakosiu apie save. Noriu pasakyti, kad nebandysiu girtis ar pokštauti, o papasakosiu, kaip yra iš tiesų.
Šiandien draugas parvežė mane iš ligoninės... Bandžiau nusižudyti. Kodėl aš taip padariau? Pasakysiu. Neseniai nusižudė mano mergina. Ji neabejojo, kad, jai nusižudžius, aš padarysiu tą patį. Ji buvo puikiai mane perpratusi. 1998 metais, kai man buvo dvylika, pasikorė mano tėvas, aš vonioje persipjoviau venas, sesuo mane išgelbėjo ir iškvietė medikus. Kelerius metus lankiausi pas įvairius psichiatrus, vartojau labai daug vaistų. Būdamas šešiolikos, pradėjau vartoti narkotikus.
Septyniolikos pradėjau vagiliauti iš namų. Mama mane sučiupo vagiantį jos vestuvinį žiedą – brangiausią prisiminimą apie mano tėvą. Mama liepė pasirinkti: arba išmes iš namų, arba einu gydytis. Aš pradėjau valkatauti, pamiršau motiną ir seserį. Buvau jaunas, netikėjau, kad gyvenimas gali būti geresnis, ir pasielgiau kaip tėvas – pabandžiau pasikarti. Ir vėl mane išgelbėjo mama ir sesuo. Baigiau mokyklą. Baigiau universitetą. Susiradau draugų ir buvau beprotiškai laimingas. Susiradau panelę, kurią norėjau mylėti...
Po kurio laiko susirgau depresija. Ir štai vieną vakarą vėl pabandžiau nusižudyti. Šį kartą mane išgelbėjo draugas. Vėl lankysiuosi pas psichiatrus, būsiu pumpuojamas vaistais ir tikėsiuos, kad kada nors gyvenimas iš tiesų pasidarys geresnis.