Iš ketvirtos klasės mokinės Ingos tyčiojosi visa klasė, tampė ją už plaukų. Visaip išvadinę ir ištaršę plaukus, įkišo ją į suolą ir ėmė vartyti po klasę. Kai suolą apversdavo, Ingos galva trenkdavosi į žemę. Vartė, vartė ir vartė. Kai viskas baigėsi, Inga šiaip taip išlindo iš po apversto suolo. Ji atrodė tikrai liūdnai, verkė, išsitaršę garbanoti plaukai, ašaromis ir dulkėmis išmurzintas veidas, nubrozdintos ir iki kraujo subraižytos rankos ir keliai. Viskas baigėsi, kai staiga kažkas pasakė: „Baigiam, tuoj ateis mokytoja"", - ir vaikai greitai dingo iš klasės. Dar spėjo Ingai pagrasinti: „Tik pasiskųsk – užmušim."" Išlindusi iš po suolo Inga nesustodama kūkčiojo ir purvina ranka trynė veidą. Šlubuodama išėjo iš mokyklos ir pasislėpė prie upės. Bijojo, kad mokytoja paklaus, kas atsitiko. Tada Inga turės aiškinti. Bet ji negali. Vaikai ją užmuš. Bijojo eiti ir namo, nes žinojo, kad mama rėks dėl suplėšytos suknelės. Niekaip negalėjo nustoti verkusi, taip sunku jai buvo: jau dvi savaites klasėje tęsėsi teroras, bet taip baisiai kaip šiandien dar nebuvo. Inga nežinojo, ką daryti. Ji niekam negalėjo pasakyti, nes bijojo sužvėrėjusių vaikų. Nežinojo, ką dar jie gali sugalvoti.