Pagaliau pertrauka. Koridoriuje būriuojasi grupelė draugų.
- Lekiam parūkyt?
- Lekiam.
Lauke vėsoka. Bet grupelė susigūžusi traukia dūmą. Pro šalį praeina Aušra. Mantas ją nuseka žvilgsniu.
- Į ką taip spoksai? – paklausia Laurynas.
- Į Aušrą... Pakviesiu ją į pasimatymą.
Draugai baigia rūkyti ir visi grįžta į mokyklą.
Klasėje Mantas iš karto prisėda prie Aušros.
- Labas, Aušra.
- Labas.
- Tai kaip sekasi?
- Gerai. – trumpai atrėžia Aušra.
- Tai ko nenori dabar su manimi bendrauti?
- Hmm... – Aušra tyli.
- Tai kas yra? – pasipiktinęs sako Mantas.
- Tai kad tu labai smirdi. Visi tavo drabužiai atsiduoda dūmais, o kvapelis iš burnos... tai geriau net patylėsiu! – supykusi atrėžia Aušra.
- Nieko čia tokio! Sukramtysiu tuoj gumą ir viskas bus gerai. Nesuprantu, maniau panom patinka „kieti“ vaikinai... Nėra gi čia jokios problemos...
- Dar ir kokia problema!
- Nematau jokios čia problemos, ko čia prunkšti...?
Mantas jau stojasi eiti, bet pamato, kad Aušra nepastebimai pasako: „- Mano tėčiui tai didelė problema...“
Mantas žvilgteli suglumęs ir vėl prisėda.
- O kas tavo tėčiui?
- Jis pradėjo rūkyti jaunas, kaip ir tu, o dabar jam plaučių vėžys...
Aušra atsistoja ir išeina iš klasės. Mantas lieka sėdėti susimąstęs.