Galiu pasakyti tik viena - neskubėkit kaltinti ir smerkti tų, kurie nusižudė ar bandė tai padaryti... Tuo metu žmogui tikrai aptemsta protas, ir jis TIKRAI nebemato ateities, TIKRAI negalvoja apie skausmą, kurį suteiks artimiesiems, jis NIEKO negalvoja. Mano tėtis nusižudė... Gegužės 13 dieną... Tą patį bandė padaryti ir pernai tą pačią dieną... Žinau, kad labai mane mylėjo... Bet depresija jį palaužė... Iki šiol atsimenu pernai vykusį mūsų pokalbį... Tuo metu buvau nėščia, negalėjau pas jį nuvažiuoti. Buvo vakaras... Skambinau, klausiau, ką jis veikia? Kokia nuotaika? Jis liūdnai atsakė, kad gal eis kartis... Aš jam sakiau, kad taip nešnekėtų, nes aš atvažiuosiu ir jį saugosiu. Tėvas atsakė, kad vis tiek neišsaugosiu. Po poros dienų nuvažiavau į svečius... Surizikavau... Bandžiau kalbėtis, jis buvo liūdnas. Atmenu, kad mano tėtis buvo kitoks. Sėdėjo ir žiūrėjo nieko nematančiu žvilgsniu... Miegojau savo sodyboj už poros kilometrų nuo tėčio namų... Ryte vyras nuvažiavo į tėčio namus. Vyras rado tėtį gulintį lovoj... Naktį jis pabandė pasikarti... Žinau, jis nieko negalvojo, tik norėjo viską užmiršti ir nuo visko pabėgti... Tuo metu, kai nėrėsi kilpą sau ant kaklo, tikrai nepagalvojo, kas bus, jei ryte aš atvažiuosiu ir rasiu jį pasikorusį... Laimė, tą naktį jam nepavyko.
Greitai aš pagimdžiau. Mano tėtis labai džiaugėsi, kad turi anūkų. Jis vėl buvo toks, kaip anksčiau: linksmas, šmaikštus,
planuojantis... Deja, džiaugėsi jis neilgai... Pavasarį liga atsinaujino... Tėtis nusižudė. Jam neberūpėjau nei aš, nei be proto mylimi anūkėliai, niekas...