Man šešiolika metų. Visada buvau linksma, bet dabar tas linksmumas nenuoširdus. Apsimetinėju. Viskas prasidėjo rugsėjo mėnesį. Dabar mane kankina liūdesys. Beveik kiekvieną dieną
verkiu ir kartais pati nežinau kodėl. Man viskas atsibodo. Man
jau niekas nebeįdomu ir nerūpi. Kartais norisi tiesiog gulėti ir nejudėti. Man reikia šilumos ir palaikymo, jaučiuosi visų palikta. Pagrindinis dalykas, kurio man trūksta – mamos šilumos ir dėmesio. Kai tik pagalvoju apie mamą, pradedu verkti. Man atrodo, kad mama manęs nemyli. Šeimoje jaučiuosi nereikalinga. Visada esu bloga, nepadedu. Panašiai ir mokykloje. Laikausi tokios taisyklės: „Niekuo nepasitikėk, nes nukentėsi."" Niekuo ir nepasitikiu. Žinau, kad tikrų draugų nėra. Mokykloje irgi lieku nepastebėta. Nematau gyvenimo tikslo. Koks jis? Dažnai galvodavau pabėgti iš namų, bet nesugalvodavau, kur eiti. Taip pat dažnai galvodavau apie savižudybę. Bet jaučiu, kad viduje mane kažkas sulaiko... Kai tik kas nors su manimi griežtai kalba, iškart apsiverkiu. Dažnai pagalvoju, kada aš būsiu laiminga? Turbūt taip nebus niekada, nes niekas manęs nesupranta ir esu niekam nereikalinga. Man jau „važiuoja stogas""...