Tiksliai negalėčiau pasakyti dienos, kada tai prasidėjo. Tik prisimenu, kad vienas klasės draugas kažkada leptelėjo, kad mano stambios rankos (ar ką panašaus), ir tai mane labai paveikė. Dažnai apie tai galvodavau. Buvau nepatenkinta savo kūnu. Nors buvau 164 cm ūgio, o svėriau 54 kg, sau atrodžiau stambi. Matyt, visos tos mintys labai giliai įsišaknijo pasąmonėje ir net nejusdama ėmiau po truputį atsisakinėti maisto, o vėliau ir daug kitų gyvenimiškų veiklų. Geras gyvenimas pasikeitė, sulieknėjau iki 40 kg. Net nepastebėjau, kaip ištirpo tie kilogramai.
Tėvai sakydavo: „Pažiūrėk, kaip tu atrodai!"" Bet net ir tada nesijaučiau liekna. Žiūrėdavau į veidrodį ir nieko blogo ten nematydavau.
Jei ne tėvai ir vizitas pas psichologą, nežinia, kaip būtų
pakrypusi mano istorija: buvo pradėję slinkti plaukai, lūžinėjo nagai, šalo kojų ir rankų pirštai, dingo menstruacijos, sutriko širdies veikla. Prireikė keleto mėnesių, kad organizmas pradėtų sveikti. Reikėjo vartoti antidepresantus, be jų negalėjau pasveikti. Po pusės metų mano svoris grįžo.