Aš buvau vienintelis vaikas šeimoje. Kai man buvo trylika metų, mano tėvai pradėjo pyktis. Jie vis dažniau pykdavosi ir po barnių nesikalbėdavo. Po tokių sunkių metų mano tėvai nusprendė išsiskirti. Gerai prisimenu dieną, kai jie man tai pasakė. Daug neaiškino, tiesiog pasakė, ir viskas. Jaučiausi sutrikusi, nežinojau, ką daryti toliau. Daug galvojau apie tai, kodėl mano tėvai nusprendė išsiskirti.
Kai tėvai išsiskyrė, žinia apie tai mano draugus pasiekė labai greitai. Man buvo gėda. Jaučiausi bloga dukra, dėl kurios tėvai išsiskyrė. Jaučiausi taip, tarsi būčiau kalta. Pradėjau atsisakinėti maisto, laikui bėgant, visiškai dingo apetitas, buvo sunku prisiversti įsidėti maisto į burną, visiškai jo nenorėjau. Svoris pradėjo greitai kristi, tačiau mama, atrodo, to nepastebėjo. Ji su tėčiu toliau ginčijosi. Ginčijosi dėl to, kur mane palikti gyventi. Nežinojau, kaip elgtis. Jei pasiliksiu gyventi su mama, pyks tėtis.
Jei liksiu su tėčiu, tai nepatiks mamai. Labai išgyvenau, svoris vis krito. Pradėjo slinkti plaukai, lūžinėti nagai. Jaučiausi silpna ir pavargusi. Nebenorėjau nei susitikti su draugėmis, nei mokytis, tik gulėti... Galiausiai dingo ir mėnesinės.
Kai man suėjo keturiolika metų, mama pagaliau mane pastebėjo! Tada svėriau 32 kilogramus. Ji išsigandusi pradėjo mane versti valgyti. Aš valgiau, bet tik pakilusi nuo stalo slapčia eidavau į vonios kambarį ir viską išvemdavau. Nuo tada prasidėjo problemos - susirgau bulimija. Galėdavau prisikimšti maisto, bet tuoj pradėdavo graužti sąžinė ir lėkdavau išsivemti... Tai mane iškankino.
Vieną dieną atsibudau ligoninėje...
Dabar man devyniolika metų, iki šiol kankinuosi su bulimija. Nežinau, kaip gyventi toliau.