Nuo pat vaikystės, kiek tik save atmenu, svajojau tapti balerina. Kai buvau šešerių metų, tėvai mane leido mokytis į baleto mokyklą. Kokia laimė! Man jau nuo pat pradžių labai gerai sekėsi ir patiko. Tapti balerina gali ne kiekviena mergaitė, kuri apie tai svajoja. Tik kai kurios tai gali. Baleto reikalavimai šokėjoms – labai griežti. Jos negali būti aukštesnės ar žemesnės nei 170 cm, o svoris - iki 50 kg.
Keturiolikos metų mano ūgis buvo 168 cm, o svoris - 49 kg. Žinojau, kad papildomų kilogramų negaliu priaugti ir turiu
kontroliuoti savo svorį. Kitos mergaitės tuo metu priaugo truputį svorio (mama sakė, kad nieko čia blogo), o trenerė liepė joms laikytis dietų ir neleisdavo šokti spektakliuose, kol jos nenumesdavo priaugtų kilogramų. Aš norėjau tapti gera balerina, todėl bijojau, kad tik nepriaugčiau svorio.
Nusprendžiau, kad nevalgysiu bet ko. Vakarienei valgydavau tik
salotų, o saldumynų visai atsisakiau. Iš pradžių tėvai pyko, kad nevalgau normalios vakarienės, bet aš juos įtikinau, kad baletas yra mano gyvenimo tikslas.
Aš vis treniravausi, laikiausi dietų, kol pastebėjau, kad drabužiai tapo laisvesni. Numetusi du kilogramus, sau atrodžiau gražesnė, lieknesnė. Nusprendžiau, kad reikia atsisakyti pietų, tada mano figūra bus dar gražesnė, ir aš puikiai atrodysiu scenoje! Tėvai reikalavo, kad normaliai valgyčiau, bet aš juk norėjau būti geriausia balerina! Teko išsisukinėti, kad pavalgiau mokykloje ir t. t. Vis liesėjau, bet atrodė, kad iki tobulos figūros dar trūksta numesti 2-3 kilogramus...
Dabar man penkiolika metų, sveriu 39 kg. Jaučiu nuolatinę svorio padidėjimo ir nutukimo baimę. Dažnai sveriuosi ir apžiūrinėju save veidrodyje. Svajonėse matau save tobulą, gražią, liekną ir laimingą, kaip per reklamą.
Dabar dirbti ir šokti nepajėgiu, neturiu jėgų, bet tai tikriausiai dėl persirgto gripo...