Aš pastojau 18 metų, 19 metų pagimdžiau, bet nė akimirkos nesigailėjau! Manau, čia viskas priklauso nuo to, ar nori vaiko. Vyras už mane vyresnis 5 metais, palaikė mane ir palaiko iki šiol. Aišku, be jo būtų buvę kitaip. Turiu nuostabius tėvus, be kurių pagalbos, ir materialinės, ir moralinės, būtų buvę labai sunku. Dėl jų supratimo galėjome ir pasilinksminti, ir pakeliauti, kol sūnelis buvo mažiukas. Kai paaugo, keliaujame kartu. Nesutrukdė vaiko gimimas nei mokslų baigti, nei pasilinksminti.
Esu prieš abortą, gerbiu vaiko gyvybę. Bet čia turbūt daug kas priklauso nuo aplinkybių ir įvairiausių iškylančių problemų. Vis dėlto linkiu visoms gimdyti vaikus, nes paaugę vaikai apkabina, pabučiuoja, pasako: „Mama, aš tave labai myliu."" Šiandien pagalvoju - jeigu reikėtų laiką pasukti atgal, ar norėčiau ką nors keisti? Mano gyvenimas man patinka, todėl nieko nekeisčiau, gyvenčiau taip, kaip iki šiol.