Pastojau 16 metų. Sužinojau, kad laukiuosi, kai buvo 5 savaitės, ir TAI žinodama ėjau laikyti egzaminų... Jaučiausi iš pradžių nejaukiai, bet paskui nuomonės tapo nesvarbios, mane palaikė vyras. Dabar, kai mano mergytė žiūri į mane tokiomis protingomis akimis, šneka vaikiška kalba, pabučiuoja ir pamyluoja, aš galvoju, kad man gyvenime viskas baigėsi laimingai. Nežinau, kaip toliau gyvenčiau be vaiko. Kai laukiausi, dienos ėjo toliau, perėjau mokytis į vakarinė mokyklą. Jau tada be galo mylėjau tą gyvybę manyje. Visi sakydavo, kad atrodau labai laiminga. Dabar aš dvyliktokė, mano dukrai Austėjai metai ir 3 mėnesiai. Niekada nesigailėjau dėl to, kad ją turiu. Jaunai mamai nėštumo metu sunku, bet pasiryžau nemesti mokslų, toliau kabinausi į gyvenimą. Dabar turiu dar didesnį stimulą ko nors siekti. Ir mąstymas po truputį keičiasi. Jei klaustumėte apie linksmybes - nueiname pasilinksminti, žinoma, labai retai, kai lieka laiko - nuvežame mažutę pas mano mamą ir nueiname su vyru kur nors. Nereikia galvoti, kd jauna mama negali būti gera mama - aš kasdien siekiu tokia būti. Pasilinksminimus su draugais pamiršau ir pasirinkau rimtą gyvenimą.