Įsimylėjau vaikiną, kuris neseniai grįžo iš kalėjimo. Jis labai nuoširdžiai gailėjosi savo gyvenimo klaidų ir troško pakeisti save. Padėjau jam tvarkytis kasdienėje buityje, kartu leidome laisvalaikį – žiūrėjome filmus, skaitėme knygas, eidavome pasivaikščioti. Mano draugai padėjo jam įsidarbinti. Jam sekėsi keisti savo gyvenimą, atrodė, kad ateitis bus graži. Švytėjau džiaugsmu, svajojau, kad vieną dieną jis man pasipirš, ir mes susituoksime.
Buvome kartu, draugavome, mylėjome ir... pasimylėjome. Kaip ir daugelis merginų, aš patikėjau, kad tai – žingsnis į santuoką. Mano mylimasis apie tai nekalbėjo. Santykiai ėmė prastėti – jis pasidarė mažiau kalbus atsirasdavo kažkokių reikalų, susitikdavome retai. Ėmiau galvoti, kad jis manęs nebemyli, kad aš pasielgiau kvailai, pasimylėjusi su juo, ir jis galvoja, kad esu tokia pati, kaip visos – niekuo neypatinga.
Pasiryžau apie tai su juo pasikalbėti. Išsiverkiau, jis taip pat verkė su manimi, ramino, dėkojo už pagalbą jam. Galiausiai pasipasakojo tai, ko nebuvo sakęs – būdamas kalėjime, turėjo lytinių santykių su vyru. Ir neseniai iš draugų sužinojo, kad tas vyras serga ŽIV. Mano draugas buvo AIDS centre, pasitikrino – jis taip pat užsikrėtęs ŽIV... O AŠ?