Dirbtinis kvėpavimas – daromas, kai sutrinka arba nutrūksta savarankiškas žmogaus kvėpavimas. Dažniausiai dirbtinis kvėpavimas daromas skenduoliui, uždususiam, žaibo ar elektros srovės nutrenktam, paspringusiam, apsinuodijusiam žmogui, kuris pats nekvėpuoja. Kol atvyks greitoji pagalba, dirbtinį kvėpavimą būtina daryti kuo skubiau. Nukentėjusysis paguldomas ant kieto pagrindo (pvz., žemės), prieš tai iš burnos pašalinamos seilės, vėmalai ir kt. išskyros, atlaisvinami drabužiai. Tada nukentėjusiojo galva atlošiama, užspaudžiama jo nosis. Dirbtinį kvėpavimą darantis žmogus turi giliai įkvėpti, burna apžioti nukentėjusiojo burną ir iškvėpti, kad gaivinamojo plaučiai prisipildytų oro. Taip įpūsti oro reikia 12 kartų per minutę. Dirbtinį kvėpavimą daryti tol, kol žmogus pradeda kvėpuoti pats. Jeigu nukentėjusysis nekvėpuoja, gali sustoti jo širdis. Tada būtina daryti išorinį širdies masažą. Nukentėjusiojo krūtinę reikia spausti uždėjus delnus tarp vidurinio ir apatinio krūtinkaulio trečdalio. Spausti reikia iš viršaus žemyn apie 5 centimetrus, staigiu vidutinio stiprumo judesiu, nelenkiant rankų per alkūnes. Po kiekvieno paspaudimo krūtinės ląstą reikia atleisti, kad į širdį pritekėtų kraujo, tačiau rankų nenuimti. Širdis ritmiškai spaudoma 60 kartų per minutę. Kas 15 paspaudimų sustojama ir įpučiama oro iš burnos į burną (jei gaivina vienas žmogus, daroma 15 krūtinės ląstos paspaudimų, paskui 2 oro įpūtimai; jei gaivina dviese, santykis – 5 ir 1). Taip daroma, kol nukentėjęs pradeda pats kvėpuoti, ir ima plakti jo širdis. Jei gaivinamas vaikas, oro įpūsti reikia gerokai mažiau, krūtinę spausti mažesne jėga (kūdikio krūtinę spausti pirštais).