Niekas tiksliai nežino, kada atsirado gestų kalba ir neįmanoma tiksliai nustatyti, kada ir kur pirmasis kurčias žmogus bandė kalbėti gestais, tačiau žinome, kad pirmą kartą gestų kalba paminėta Senovės Graikijos rašytiniuose šaltiniuose. Filosofas Sokratas 422 m. pr. m. e. sakė: "Jei neturėtume nei balso, nei liežuvio, bet norėtume vienas kitam ką nors parodyti, argi neturėtume, kaip ir tie, kurie dabar yra nebylūs, stengtis reikšti savo mintis rankomis, galva ir kitomis kūno dalimis?"  Kitas filosofas  - Platonas - parašė dialogą "Kratilas", kuriame citavo Sokrato žodžius. Praėjo daug metų, kol buvo įrodyta, kad gestų kalba iš tiesų yra kalba, o ne tik gestų rinkinys. 1960 m. Galaudeto universiteto (JAV) girdintis profesorius Viljamas Stokou  (William Stokoe) išleido knygą, kurioje įrodė, kad gestų kalba yra atskira sistema. Jis teigė, kad amerikiečių gestų kalba yra savarankiška sistema, turinti savo gramatiką ir sintaksę, ir tai nėra vertimas iš anglų kalbos. Nuo to laiko amerikiečių gestų kalba buvo pripažinta svarbia nacionaline kalba. Švedija buvo pirmoji šalis, oficialiai pripažinusi gestų kalbą kurčiųjų gimtąja kalba (1981 m.). Dabar gestų kalba pripažįstama kaip kurčiųjų gimtoji kalba bei bendravimo ir ugdymo priemonė. Niekas tiksliai nežino, kiek gestų kalbų šiandien yra visame pasaulyje, tačiau beveik kiekvienoje pasaulio šalyje egzistuoja unikalūs bendravimo gestais metodai.

Be tų vos keletos užuominų apie kurčiųjų galimybes reikšti savo mintis gestų kalba, jų gyvenimas daugelį šimtmečių buvo labai suvaržytas. Pvz. žvelgiant į Senovės Egiptą, kur kurtieji buvo gerbiami, o Senovės Graikijoje, priešingai, kurtieji buvo laikomi našta visuomenei ir baudžiami mirtimi. Pirmieji žmonės, kurie bandė mokyti kurčiuosius, buvo kunigai arba gydytojai. Kurčių vaikų mokymu paprastai rūpindavosi šeima. Tikslas buvo išmokyti kurčiuosius bendrauti su kitais žmonėmis žodžiu arba raštu.

Europoje prasidėjus Renesansui, buvo atidarytos pirmosios mokyklos kurtiesiems. Pirmąją kurčiųjų mokyklą - Nacionalinį kurčnebylių institutą - 1760 m. Paryžiuje (Prancūzijoje) atidarė Šarlis Mišelis de l'Epė (Charles-Michel de l'Épée) .  Po dvejų metų ji buvo atidaryta  viešai. Mokykloje daugiausia dėmesio buvo skiriama kalbos mokymuisi per gestų kalbą. 1760 m. škotų mokytojas Tomas Braidvudas (Thomas Braidwood) Edinburge įkūrė Braidvudo akademiją kurtiesiems ir nebyliams. Ugdymo metodas buvo "kombinuota sistema", apimanti gestų kalbą, artikuliaciją, sakytinę kalbą ir skaitymą iš lūpų. Trečiąją kurčiųjų mokyklą 1778 m. Leipcige (Vokietija) atidarė Samuelis Heinikė. Heinikės mokykloje daugiausia dėmesio buvo  skiriama kurčių vaikų mokymui skaityti iš lūpų ir kalbėti. Pirmoji kurčiųjų mokykla JAV buvo atidaryta 1817 m. Hartforde, Konektikuto valstijoje.

Gallaudeto universitetas (Vašingtonas, JAV) - vienintelis pasaulyje universitetas, kuriame visos programos ir paslaugos specialiai pritaikytos kurtiesiems ir neprigirdintiesiems studentams - buvo įkurtas 1864 m. Kongreso aktu, kurį pasirašė prezidentas Abraomas Linkolnas. Išaugęs nuo mokyklos, kurioje 1857 m. mokėsi 12 mokinių, iki, turintis daugiau nei 1 500 studentų 2020 m., Gallaudeto universitetas visada buvo nuosekliai augantis ir tobulėjantis universitetas.

Universiteto bakalauro studijų studentai gali rinktis iš daugiau nei 40 specialybių, kurias baigus suteikiamas menų arba gamtos mokslų bakalauro laipsnis. Gallaudeto magistrantūros studijų programos atviros kurtiems, neprigirdintiems ir girdintiems studentams.  Čia galima įgyti pažymėjimus, menų magistro, gamtos mokslų magistro diplomus, daktaro laipsnį įvairiose srityse, susijusiose su darbu su kurčiaisiais ir neprigirdinčiaisiais.

Pirmosios žaidynės, vadinamos Tarptautinėmis tyliosiomis žaidynėmis, buvo surengtos 1924 m. Paryžiuje. Jų sumanytojas buvo Eugène'as Rubensas-Alcais, kuris pats buvo kurčias Prancūzijos kurčiųjų sporto federacijos prezidentas. Tuo metu, kai visuomenė kurčiuosius laikė intelekto ir kalbos požiūriu žemesniais, Rubens-Alcais tarptautinį sporto renginį įsivaizdavo kaip geriausią atsakymą visuomenei. Jo svajonę padėjo įgyvendinti jaunas kurčias belgas Antuanas Dresas (Antoine Dresse). Pirmosiose žaidynėse dalyvavo 148 sportininkai iš 9 Europos šalių. Po pirmųjų Paryžiaus žaidynių kurčiųjų sporto lyderiai įkūrė Tarptautinį tyliojo sporto komitetą (CISS), kuris vėliau buvo pervadintas į Tarptautinį kurčiųjų sporto komitetą (ICSD). ICSD kurtiesiems perteikia olimpizmo esmę šūkiu "Lygybė per sportą". Nuo 2001 m. žaidynės vadinamos kurčiųjų olimpinėmis žaidynėmis - Deaflympics. Tik kurtieji ir neprigirdintys sportininkai gali dalyvauti vasaros ar žiemos kurčiųjų olimpinėse žaidynėse, pasaulio čempionatuose, regioniniuose čempionatuose ir kitose ICSD sankcionuotose varžybose. Kurčiųjų olimpinės žaidynės rengiamos kas ketverius metus, išskyrus pertrauką Antrojo pasaulinio karo metais. Logotipas, kurį 2003 m. sukūrė grafikos dizaineris Ralfas Fernandezas, yra pozityvus ir galingas tarptautinės kurčiųjų sporto bendruomenės simbolis. Jis jungia stiprius elementus: gestų kalbą, kurčiųjų ir tarptautinę kultūras, vienybę ir tęstinumą. Plaštakos formos "ok", "good" ir "great", persidengiančios viena kitą ratu, simbolizuoja originalų ženklą "deaflympics". Kartu plaštakos formos simbolizuoja gestą "vienybė". Logotipo centre pavaizduota akies rainelė, kuri apibrėžia kurčiuosius kaip rega besinaudojančius žmones; bendravimui jiems labai svarbios yra akys. Logotipe panaudotos keturios pasaulio valstybių vėliavų spalvos. Raudona, mėlyna, geltona ir žalia spalvos simbolizuoja keturias regionines konfederacijas - Azijos ir Ramiojo vandenyno kurčiųjų sporto konfederaciją, Europos kurčiųjų sporto organizaciją, Panamerikos kurčiųjų sporto organizaciją ir Afrikos kurčiųjų sporto konfederaciją.

Vaizdo įrašas parengtas Erasmus+ projekto Nr. 2020-1-EL01-KA204-078818 ,,deAfDigitAlPlaTform” lėšomis. Daugiau vaizdo įrašų ir mokomosios medžiagos tinklapyje http://www.e-adapt.eu/lt/.