Ezopinė kalba – užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorinis perkeltinės prasmės pasakojimas, ypatingas kalbėjimas potekstėmis ir užuominomis. Ezopinę kalbą rašytojai vartoja tada, kai nėra žodžio laisvės, kai egzistuoja griežta cenzūra. Lietuvoje ezopinė kalba buvo plačiai naudojama sovietinių metų literatūroje.